Arnoldas Latvėnas
Vandens žmonės… 2007-ieji. Baltarusis iš Razdorų kaimo Mikalajus Mamajus „tapatinosi su ypatinga, praeityje Neries pakrantėse gyvenusių žmonių rase ir laikė save, paskutiniu jos atstovu“. Su upe jis buvo susiliejęs visa siela, vandenyje jautėsi kaip žuvis ir prasitarė: „Štai, prieš jus sėdi žmogus! Aš – ar žuvis, ar žmogus, nėra jokio skirtumo“. „Būdavo, žuvį gaudau nardydamas… ypač dažnai po akmenimis… kojomis čiupt čiupt, apčiuopi žuvį – kuoją… palendu po tuo akmeniu, guluosi prieš vandens tėkmę ir rankomis prigaudau žuvų“.
Mano užmojai buvo nedideli. Jei 2007 archeologas Vykintas Vaitkevičius, atliko didžiulį darbą ir lygino upės bei jos žmonių pokyčius praėjus 150 metų nuo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionės, tai aš tik norėjau pakartoti savo ir vaikų kelionę, vykusią 2016. Tai tik 9 metų laikotarpis. Idėją pakviesti draugų į tokią kelionę Daliui pristačiau labai seniai, prieš kokis 7 metus. Ir štai, po surastų N priežasčių atidėti, atėjo tas laikas. Keturių dienų kelionė nuo Buivydžių (Baltarusijos pasienis) iki Jonavos paliko labai prieštaringus jausmus.
Džiugino:
– Į kelionę, praėjus 9 metams, vėl panoro leistis dukra Ugnė ir jos draugė Gabija. Vadinasi, kažkas tada liko, buvo ne veltui.
– Į kelionę panoro leistis dar virš 20 draugų. Jaudinausi. Tokia gausi ir labai įvairi auditorija, įskaitant ir mažus vaikus, bei šunį. Labai skirtingi gebėjimai, patirtis, didelis atstumas (apie 50 km per dieną) ir nežinia, kas, ką ir kiek nori iš tos kelionės pasiimti. Kaip netapti įkyriu, neužknisti.
– Labai lengva buvo susitarti su gerb.Vykintu Vaitkevičiumi, kuris pagerbė mus savo apsilankymu pirmą vakarą. Iš pirmųjų lūpų išgirdome pasakojimų apie ilgą 2007-ų ekspediciją, upės vardus ir jų kilmę. Didelis ačiū jam.
– Susidarė įspūdis, kad upės ekologinė būsena gerėja. 2007 –ųjų ekspedicija tik ties Naująja Rėva pirmą kartą rado augalą vandeninį vėdryną, dar vadinamą mauru. Ganyklų paupio kaimuose trūko, žemė prasta, smėlinga. Visi miškai, kampai buvo nuganyti, pieno nedaug, todėl karvės mėgo maurus, ėsdavo įsibridę, tik galva matydavosi. Joms gardu, vasarą vėsu, mašalai nepuola. O vaikams: – „Karvės į kitą krantą plauks. Vaikystėje – už uodegos ir plaukiam paskui“. Prieš 9 metus maurą matėme tik kelis kartus. Dabar gi jo upėje labai padaugėję. Jam reikia deguonies, o deguonies kiekis, mano supratimu, indikuoja švarų vandenį.
– Grabijolų kaime sutikome šnekią, 88 metų, bet labai gyvybingą gyventoją, buvusią pedagogę p. Reginą. Jos tėvo troba, šalia kaimo šulinio ir ąžuolo su varpu, statyta 1890 m. Turbūt, pasakojimų ji turėtų iki vakaro.
– Unikaliame Saleninkų kaime, prieš pat Šventosios žiotis, sutikome p. Elvyrą. Čia gimusi, čia gyvenusi, pasakojo kaip smarkiai kaimas keitėsi, kaip nukentėjo per didžiąją Jonavos azoto gamyklos avariją, kaip valtimis reikėdavo keltis per upę ir keliauti į mokyklą. Apie sovietmečiu išsaugotą mokyklos užrašą su vyčiu, apie kaime buvusią fronto liniją antrojo pasaulinio karo metu ir ant karių kraujo išaugusias uogas, kurių jos mama nevalgiusi. Papasakojo, kad per 9 metus nelikę kaime kam su senosiomis valtimis plaukioti, o pastarosios supuvo. Galėtum klausytis iki begalybės.
Liūdino:
-labai akivaizdžiai pamačiau – laikas negailestingai keičia upę. Nyksta kaimai, išeina žmonės, dingsta paveldas, krantai apželia, paslepia praeitį. Normalu, kad dauguma žmonių to nei pastebi, nei jiems rūpi. O tų, kam rūpi, liko labai mažai. Mes upės nepažįstame, todėl atrodo, lyg ir viskas gerai. Kai kas net gi drįsta viešai save pavadinti upeiviu ir kelti idėjas apie „vagos valymą, pritaikymą laivybai“. Kiek reikia nesuprasti, ir net nenorėti suprasti? Upės pakrantėse pridygę naujų namų. Beveik esu tikras, kad daugelis gyventojų jau neturi nieko bendro su ja, išskyrus „gerą vaizdą pro langą“. Gal per tuos 9 metus ir aš bent 1 % tapau tuo arčiau upės. Bent jau mintinai pamenu kai kurias atkarpas, kai kurių rėvų ar akmenų vardus, skaitytas ir girdėtas istorijas.
– Stirnių kaime neberadau ponios Jadvygos, kuri 2016 tiek pripasakojo apie upę, žvejybą, ledonešius ir net garlaivį. Nežinau ar ji dar gyva, bet namą pardavė 2018 metais. Namas jau nugriautas.
– Labai mažai likę senųjų tradicinių valčių. Prieš 9 metus jų radome kur kas daugiau. Turniškių kaimo pakrantė apmirusi, užžėlusi, nelikę senovinės medinės valties. Dar esu matęs, kaip vyras ja sparčiai stumdavosi prieš srovę ir po keleto valandų grįždavo prisirinkęs malkų. Artėjant prie Grigiškių, Neravų kaime taip pat nebėra medinių valčių, atlikusių kelto funkciją, kai dešiniojo kranto kaimo žmonėms reikdavę į Grigiškes.
Per keturias dienas turėjome laiko ir pasikalbėti, ir prisikvatoti, ir pasigrožėti užburiančia laužo liepsna, ragauti ant laužo virtų košių, nusiprausti lietumi, pasisemti saują tylos. Man buvo toks malonumas nelenktyniauti, nestebėti pulso, greičio, o tiesiog paplūduriuoti su draugais susikibus baidarėmis. Dar patiko tas vienybės jausmas. Kas atplaukia pirmi į stovyklą – rūpinasi laužu. Tikiuosi, savo įspūdžius parsivežė kiekvienas.
Kur mes irklavome? Lotyniškais rašmenimis upės pavadinimas Baltarusijoje, jos ištakose rašomas – Vialla, tariasi – Vellia ar Velja. Man ši upė – Neris. Čia labai plati tema. Nesiplėsiu. Bet tai ne Vilija. Dar man patiko vieno istoriko vertinimas, kad Neris – Lietuvos valstybės stuburas. Sostinės Kernavė, Vilnius, keliai į Trakus, net upelė, nuo kurios kildinama Lietuvos vardas įteka į Nerį. Nemunas – gynybinis pasienio ruožas. Gimusi Baltarusijoje, Lietuvą pasiekia jau brandi, nukeliavusi daugiau nei pusę kelio. Lietuviška 228 km atkarpa tai jau vidurupis, smagiausia dalis. Dar sakoma, kad tai viena iš dviejų Europos didelių upių, kuri žmogaus paveikta mažai. Kaip čia pasakius, ji paveikta ženkliai, tačiau vis dar laukinė ir nuostabiai graži. Per 187 km kelionę praplaukėme daug įspūdingų pakrančių, atodangų, pasisveikinome su dešimtimis akmenų, dalis kurių turi vardus, praskriejome virš daugybės bevardžių (dingusių) ir mažesnių rėvų su vardais, virš didžiųjų Avino, Tetervinų, kone 900 m ilgio Šiaučių, Trivartės, žemyn už Vilniaus – Panerių, ilgiausios ir smarkiausios Saidės, Olesniko, Naujosios, Kiaulės, Zaviesų, Molynės, ilgiu Saidei mažai nusileidžiančio Salinės (žemiau Grabiolų), Totorės, Zubo ir t.t.
Sąlygos… Oras kelionei buvo puikus. Mažai lietaus, kiek daugiau priešpriešinio vėjo, katras tapo net savotiška pramoga. Aukštas vanduo (ties Vilniumi 266 cm) lėmė, kad matėme mažiau (dalis akmenų išsislapstė po vandeniu, seklumos ir rėvos tapo ne tokios išraiškingos), tačiau keliavome gana greitai.
Gabijos draugo dėka kolektyvas tapo tarptautinis.
P.S. pas mane liko trys pakeliai sausos bulvių košės. Jai kam labai reikės, skambinkite.
Fotografijos mano ir Remigijaus.
