Remigijus ŽilinskasŽemaitija – kraštas tarp kalvų ir kalveli, piliakalnių, upių rėvų, pritvinkęs istorijos, blaškomas laiko verpetų, bet išsaugojęs protėvių prisiminimus, kalbą, tradicijas. Braukiame ir mes savo impizavai vingiuotą istorijos liniją: ketvirtas etapas, ketvirtas antras mėnesio savaitgalis, ketvirtas penktadienis, kai visi iš skirtingų Lietuvos kampelių susibėgame į tik mums žinomą susibūrimo vietą, vietą kur baigėsi trečias trečio mėnesio antras savaitgalis. Mūsų kalendorius kitoks. Pagonys savo, Kinai turi savo, mėnulis savo ir apskritai kiek daug kalendorių, taigi mes irgi turime savo, ir mūsų kalendoriuje šiemet tik keturi mėnesiai, keturi savaitgaliai. Ketvirtas prasideda ten kur baigėsi trečias – Vembūtų pakraštyje, autobusų stotelėje su vaizdu į Vembūtų tvenkinį. Po automobilių rokiruotės pasileidžiame į naktį, per tamsoje paskendusias kalveles, belapių medžių brūzgynus, bevardžių upelių pakraščiais į pačią Jomantų pažintinio tako širdį. Ant kalvelės išsirikiuoja palapinių eilės, akys pripranta prie tamsos, tūkstančiai žvaigždučių virš galvos išsimėčiusios per išsilenkusį dangaus skliautą, kylančių žarijų eskadronai, mažos įkaitusios saulės, nepaskaičiuojamomis trajektorijomis pasiblaškiusios ištirpsta. Juk praėjo mėnuo, istorijų daug, kalbame, klausomės, momentais – visi kalbame. Gretos mažėja, užtenka rankų pirštų suskaičiuoti, po to – tik vienos rankos pirštų, nuovargis gena į patalus į laikinus kilnojamus namus, po tūkstančiais žvaigzdžių.
Lėtas, kiek mieguistas rytas po truputį įgaunantis pagreitį – karštas vanduo, karšta kava, šviesoje išryškėję besišypsantys veidai. Supakuojame namus, lovas, pagalves į bagažo skirių, bagažą ant kupros, ir į priekį. Nekenčiu kuprinės! Geras kilometras tyrinėjant Jomantų pažintinį taką ir stojame, kitaip nebūna: arba mes susirandame nuotykį, arba nuotykis mus. Radome ginklą – pistoletą, mūsų suvokimas apie tai – ne kažką. Skambinam visažiniams angelams sargams, laukiame, atvažiuoja, paaiškiname situaciją: kad mūsų sąraše yra aštuoniolika, bet vaikšto tik septyniolika, pasakome, kad teritoriją iššukavome ir nieko neradome, ir kad nereikia eiti šimtą metrų šiaurės kryptimi, nes ten tikrai tikrai nieko nėra… Surašo mūsų duomenis, kažkodėl ūgis ir svoris jiems nepasirodė aktualus, bet žavi pareigūnė turi kontaktą, savo neduoda, akį primerkusi šypteli. Kol pareigūnai atlieka veiksmus, apžiūri radybų vietą, protokoluoja, tardo mūsų vadovą, mes ratuku šokame, šnekučiuojamės, įkalčius slepiame, žodžiu, visi turime veiklos. Kaip vėliau paaiškėjo tai airsoftinis ginklas, na, bet ką mums, gamtos žmonėms, suprasti; pasielgėme pilietiškai. Reiktų pažymėti, kad Jomantuose yra gimęs pirmas neprikausomos Lietuvos kapitonas Liudvikas Stulpinas. Pritrepsėję vietoje kilometrų pasileidome per Žemaitijos kalveles ir klonius. Žąsūgalos kalnas, o gal kalva, bet visgi kalnas, reikia pagarbiai žiūrėti į Lietuvos iškilų reljefą, iškilęs net 210 metrų virš jūros lygio. Nuo jo ridenosi Palangos Juzė, ridenomės ir mes, nežinau kiek kartų ridenosi Juzė, bet mes tai du kartus, kol galva visai susisuko ir pasukome Biržuvėnų kryptimi. Biržuvėnų dvaras ir visi jo aplinka turėtų turėti atskirą pastraipą tyrinėjant jo įstoriją, bet, kadangi, neužsibuvome, tai palikime kiekvienam asmeniškai apsilankyti ar pasiskaityti, nes prieš mus dar nemažas kilometrų skaičius; diena besiverčianti į antrą pusę, Luokės parduotuvių pagundos ir Šatrijos vėdma. Ištrūkę iš Luokės parduotuvių pinklių, besileindžiančios saulės pavieniams spinduliams prasimušus pro debesų klodus, patraukėme ieškoti poilsio vietos. Arti Šatrijos kalno esančio Raudonkalnio viršūnėje sergėjama Šatrijos amžinoji ugnis. Kiekvieną parą nuo 2017 metų savanoriai ugnume (ugnies name) sergėja ugnį ir prižiūri, jog ji neužgestų. Stabtelime prie vaidilutės, kūrenančios amžinąją ugnį, kuri mus palydį į šventąjį mišką Šatrijos papėdėje. Po didelių ąžuolų iš kuprų lenda palapinės, kabinami paveikslai, klojami guoliai. Kuriame ir mes savo šventąją ugnį. Po sočios ir skanios vakarienės likę gyvi einame aplankyti vaidilutės. Pašnekiname, užduodame aibes klausimų, tik dievams neleido paaukoti, o mes visada į laužą gurkšnį dievams šliūstelime: už gerą orą, sniegą, lietų, saulę ir vėją, už nuotykius, surinktus kelyje. Nuo Šatrijos per pūgos glėbį mėginame nužvelgti apylinkes, bet tik mūsų namų švyturėlius matome, tai stačiai link jų ir pasileidžiame. Dar truputis juoko, kalbų ir minčių, kol linkstančios kojos pasisuka namų kryptimi.
Ryte susirinkę save ir savo nešulius, sulipame į Šatriją, dienos šviesoje nužvelgti apylinkių. Šią žemaičiams šventą vietą supa begalės padavimų, legendų ir istorijų, nuo viršukalnės atsiveria toliai, kitų viršukalnių siluetai, miškai. O mes žygiuojame toliau savo bekelėmis, vieškeliais, kalvelėmis ir laukais. Kurį laiką mus lydi Šatrija – tai pasislėpdama, tai vėl išlysdama. Žaduvėnuose vėl radome ginklą prie namo, besimėtantį ant griovio krašto: kai sekasi tai sekasi. Bet mes jau ekspertai: iškarto identifikavome, kad nėra ko čia su šiuo radiniu prasidėti. Viena iš atokvėpio vietų prie Pavandenės dvaro. Iš jo likę tik galingi pamatai; mano laki vaizduotė piešia, kad tai būta gražaus dvaro. Dar viena unikali vieta ir tokia vienintelė Lietuvoje – Sakelių kolumbariumas Sklepkalnyje. Tai vietinių žymių žmonių – dvarininkų laidojimo vieta. Dar ankščiau priklausė baltų gynybos ir kulto centrui, istorinės žemaičių Medininkų žemės gynybinei – politinei sistemai. Nuo jo nebetoli ir Sprūdė, arba dar kitaip vadinamo Šaukštelio vardu piliakalnio. Sutrepsim jo šlaitais, dar kartą pasigėrime Žemaitijos toliais. Čia baigiame savo ketvirtą etapą, čia pradėsime ateinantį etapą. Toks tas paskutinis šių metų impizavas savaitgalis. Nuotraukos Daliaus.