Dalius Pranculis
Apie penktą „Lietuva impizavai“ etapą, kuris vyko kalvotosios Žemaitijos pakampėmis.
Ilgam netekome etatinės žygių aprašytojos Astos, tai tenka surasti laiko, lyg monetą sniege. Sugrįžtame į žygių ciklą „Lietuva impizavai“. Jau ir penktas etapas sukapsėjo, tik ne lašais, o pustomais sniego kąsniais. Dar taip neturėjome, kad į Varnių kraštą reikėtų per Panevėžį važiuoti. Vilnius tapo sniego ir pūgos bendrystės spąstais, tiek pavėluotai susirinkome, tiek ir dėl spūsčių buvome dalinai užblokuoti. Dar anksčiau telefonai mirgėjo nuo įspėjimų nevažiuoti į nebūtinas keliones. Ši kelionė būtina, todėl negalioja jokie įspėjimai. Pagaliau per aplinkui ištrūkę iš įnirtingos žiemos apsiausties atvykome į Žemaitiją. Šalia Sprūdės piliakalnio tik žvarbus vėjas kaukė ir blaškė negausius sniego išteklius. Šiaip sniego palyginti buvo nedaug arba pastebimai mažiau nei Vilniuje. Pavyko susirasti gana tykų užkabori už medžių gojelio. Iškart išdygo mikrorajonas iš 9 keliautojiškai komfortiškų loftinių palapinių. Netrukus ir laužas mobilioje laužavietėje sušvito. Paragintos ir atskiros metodinės keliautojų frakcijos prie laužo susivienijo. Kalbos ir dainos, dainos ir kalbos, foto ir juokas, juokas ir foto – ir naktinis gyvenimas įsiplieskė. Berods trumpai buvau, bet įsisukęs į miegmaišį žvilgtelėjau į laikrodį, – 02.00 val. Oho! Nemažai kūnelių dar liko siautėti, rytoj lengva niekam nebus…
Prabundu, lyg šviesu, tik, pasirodo, palapinė šiek tiek pritemusi nuo sniego gausos. Burbtelėta – budintis pramigo. Išlendu iš palapinės, laužas nors plevesuoja, bet puodas su vandeniu dar tyli ir nesiruošia kunkuliuoti. Taip, šį kartą Remyga pramigo, bet ką čia dabar padarysi, juk nesižudysi. Tenka įjungti veiksmų pavarą, reikia automobilius pervaryti. Mąstymas chaotiškas, ką paimti, ką palikti, tai toks netvarkingas rytas užkrečiamai gavosi. Sulakstėme su automobiliais, žu, jau ir 11 val. Toks visiškai neekonomiškas rytas. Gausiai sninga, vėjas sparną rėžia, panašu, kad šis džiaugsmelis iš vakarykščio Vilniaus atkeliavęs.
Pajudam grupelėmis, susiburiam ant pagrindinio kelio ir visi kartu pajudam kutenami krentančio sniego ir beveik šiaurinio įkyraus vėjo. Žemėlapis rodo ateityje posūkį į kairę, tada vėjas bus į nugarą. Pasukam, nufilmuoju grupę ir atsilieku. „Skęsta“ mūsų grupė sniego apsuptyje ir pūgos glėbyje. Gražiai ir egzotiškai atrodo, gerai, kad vėjas tikrai į nugarą pučia. Sniego akivaizdžiai daugėja. Pėdinam ir matom, automobiliukas sniege pastrigęs tupi. Trys vyrai kaimietiškos laikysenos aplink sukinėjasi. Viduje lyg moterys dairosi ir stiklus užkvėpuoti baigia. Trumpai šnektelėjome, sako: per valandą užpustė. Vaizdas toks, kad tas automobiliukas minimum parą čia „gyvena“. Nutolstam. Rasa nusprendžia dėtis sniegžengius. Mes vis dar vorele einame be jų, man vis sekasi gale mėgautis pratryptu taku. Šviežas sniegas toks purus, kaip plunksnos, kad net jo svorio nesijaučia. Įžengėme į Biržulio botaninį – zoologinį draustinį. Aišku, praktiškai nieko žiemą nepamatysi, bet smagiai patepsėjome ir sniego pasipurtėme prie regyklos. Visų smulkmenų nepavyks papasakoti, bet neužilgo pasitinka Pabiržulio archeologinis draustinis. Čia aplankėme Spigino ragą, kur buvo rastos vienos seniausių prie Baltijos esančios senovės gyvenvietės liekanos ir protėvių kapai. Nu, va čia žiemos gražumas atsivėrė iki beprotybės. Atrodo žinai, kad taip gali būti, žmogaus akis mato, bet foto neapima, jausmų neperduoda ir žinai, kad visa tai matai laikinai. Nors sniegas kalėdiškai toliau sninga, kaimo keliuku pradeda siuvinėti sniegą valantis ūkininko traktorius, tik spėk laiku kūnelį patraukti, kad į dar didesnę pūgą neįtrauktų.
Įžengiam į Varnius, mus pasitinka baltais sniego kailiniais ir balta žiemine kepure pasipuošęs Motiejaus Valančiaus paminklas. Rodos Jis žiūri tiesiai susimąstęs ir šiltai apsirėdęs. Netrukus apsilankome kavinėje „Dviese“ (buv. „Medininkai“), kur buvome susitarę papietauti. Svetinga šeimininkė Daiva maloniai mus apšokinėjo, labai skaniai pamatino ir šiltai išlydėjo.
Mūsų žygių ciklo „Lietuva impizavai“ viena iš esmių yra pagal galimybes aplankyti Lietuvos Medininkų gyvenvietes. Mes pradėjo šį ciklą Medininkų kaimelyje (dalis yra Skuodo raj., dalis yra Kretingos raj.), taikome pražygiuoti pro Medininkus esančius Kėdainių rajone, ir šį projektą užbaigsime netoli Vilniaus esančiuose, gerai žinomuose Medininkuose. Ir štai paaiškėjo, kad Varniai turėjo kitą, seną savo pavadinimą „Medininkai“. Pasiknisus po istorikų virtuvę išryškėjo vaizdas, kad iki XV a. Varniai buvo vadinami tik Medininkais. Jau XV a. viduryje atsirado Varnių pavadinimas, kuris ilgai buvo vartojamas šalia Medininkų pavadinimo. Nuo XVI amžiaus jau figūravo tik Varnių pavadinimas. Kad būtų aiškiau administruoti ir atskirti vietoves, Žemaitijos Medininkams buvo suteiktas kitas vardas – Varniai. Pavadinimas Varniai siejamas su varnų gausa apylinkėse, vietiniais upelių, laukų ar miškų pavadinimais. Tai labai būdinga lietuvių vietovardžiams – jie dažnai kilo iš gamtos požymių. Nuo XV a. Varniai tapo Žemaičių vyskupijos centru, svarbiu religiniu ir kultūriniu miestu.
Po vėlyvo papietavimo, dar kartą pervarėme automobilius, po to aplankėme „žymų“ Varnių turizmo objektą – parduotuvę. Dar malkų pirkti paieškojome, nors vietiniai draugiškai pasiūlė „pakrauti“… Liko mandagiai atsisakyti. Liko 3,5 kilometro ėjimo iki suplanuotos Lūksto ežero poilsiavietės. Vieni aplankė ir išbandė snieguotą Debesnų pažintinį taką, kuris saldžiai miegojo žiemos miegu, kiti tiesiu taikymu į Lūksto ežero pakrantę nupėdino. Visiems susitikus prie Lūksto, vėl prasidėjo aktyvios palapinių miestelio statybos, krentant netinkamai statybinei medžiagai – sniegui. Šiandien visą dieną snigo, pirmoje pusėje daugiau miksavosi su žvarbiu vėju, antroje dienos pusėje jau kalėdiškai ramiai ir gracingai krito snaigės. Užbaigus statybas, prasidėjo maisto gamyba. Mūsų laukė, ko gero, tobuliausia keliautojiška grikių košė. Įvyko dar vienas esminis „Lietuva impizavai“ ritualas – bendrystė prie laužo. Nėra lengva 17 skirtingų asmenybių derintis vieniems prie kitų, bet mums, atrodo, tai pavyksta. Vieni anksčiau nueina ilsėtis, kiti dar liejasi savo kalbomis ar dainomis. Ir, atrodo, vieni kitiems netrukdome, arba bent jau skirtumus toleruojame. Tiesa, šį vakarą į tylą nugęso „amžinasis“ mūsų kapelos varikliukas – Remygutis. Net nejauku pasidarė, sensta ir jis, ne tik aš…
Naujas rytas, vėl Sabina, Rasa ir aš budime prie maisto reikalų. Šį kartą bus makaronų košė, kuri taip pat patenka į legendinį keliautojiškų laužo patiekalų sąrašą. Į riksmą „karštas vanduo“ sunkiai reaguojama, bet kantriai laukiame, kad vieni kelnes užsitemptų, kiti sapną užbaigtų. Neišvengta ir paburbėjimų. Kaip niekad daug, net 15 minučių dar su karštu vandeniu palūkuriavome, bet panašu, kad vienam kitam, ir tai buvo per trumpai. Košė tikrai pavyko, bet ryškiai daug liko (teko pabaigti namuose su šeima), matosi vėl šioks toks ignoras iš vieno kito keliautojo mitybos srityje. Nieko nepadarysi, situacijos neaštriname, ačiū keliautojams, pakartojusiems makaronų košę 2-3 kartus. Telaimina Jus Kelukis.
Tai vėl griauname palapinių miestelį, kuris po statybų tamsoje atrodė kitaip romantiškai dienos šviesoje. Visur daug balto ir puraus sniego! Žiemos pasaka tęsiasi! Judam atgal į Varnių miestelį. Tiesa, turėjome planą nukirsti nemažą kampą einant ledu per Lūksto ežerą. Su vietiniu žveju pabendravome, tai leptelėjo – nerizikuočiau. Gana stora sniego danga dengė ežero ledą, kuris nenoriai pridengtas augino savo raumenis. Ir nerizikavome. Varniuose vėl ištiko parduotuvė su ledais, ir degalinė su civilizuotu tualetu ir standartizuota kava.
Keliaujame toliau, atsisveikiname su Žemaitėjės šėrdis – Varnė. Panirstam kiekvienas į savo minčių jūras. Kartais į nirvaną įsipina matomi aplinkos vaizdai, vienas kitas pravažiuojantis automobilis, kaimelių pavadinimų lentos ir jaučių banda, skrajojanti po sniegais nuklotus laukus. Po truputį giedrinasi, šąla, aplinkos vaizdai ryškėja, debesys intymiai rezga romaną su snieguotomis Žemaitijos kalvomis, miškais, pavieniais stilingais medžiais. Horizontas tarsi praplatėja. Šiandien žygiuojame į aukščiausią Žemaitijos vietą, pas Medvėgalio kalną. Kažkur apie 18 kilometrų nupėdavome gerėdamiesi permainingais aplinkos peizažais, kol beveik visi susirinkome ant Medvėgalio. Juntamas fizinis grupės nuovargis, kuris kartais perauga į psichologinius niuansus. Kažkam reikia išsilieti, kažkam reikia ramiai ir tyliai pasivaikščioti. Daug visiems įspūdžių. Visa tai vyko per sniegą, pūgą, Saulės ataugintas kasas, šaltuką, kuris dažniausiai sukinėjosi maždaug apie -10 skaičiuką.
Tai ir čia, ant Medvėgalio kalno baigėsi mūsų savaitgalio džiaugsmai. Ačiū skaičiusiems, kikenusiems, pavydėjusiems ir nusišypsojusiems.
