Sabina Pranculienė
Nuo rugsėjo, kartą per mėnesį, vyksta „Lietuva impizavai“ žygiai. Šis, VII-asis etapas, išpuolė vienos iš tarptautinių švenčių dienų. Vis dar žygiuojame per Žemaitiją. Jau pats pats pakraštys. Šio savaitgalio takai veda nuo Kriaučiaus akmens Kelmės rajone iki Raguvų tako Raseinių rajone. Žemaitijos kalvos lėkštėja, nebėra tiek daug stačių įkalnių ir nuokalnių. Vis dar stebina geri sutikti žmonės. Prisėdi trumpam poilsiui – sustoja mašina. Trumpas klausimas: kur einate? Vos spėjus atsakyti – tiesiasi ranka per automobilio langą su buteliu šaltos, ką tik nutekintos sulos. Po to – antru, trečiu. Dėkojame, sakom užteks, ačiū. Jaunuolis atitaria: „Jūs žygiuojat, ištroškę, reikia“. Ir, nespėjus net vardo paklausti, nurūksta žvyrkeliu. Pirktiniu vandeniu vaišina ir Gražina, šalia kurios namų stabtelime pailsėti. Šulinio nėra, vandenį perka, bet nepagaili net keleto butelių, tol, kol pamato, kad tikrai troškulį numalšiname. O į kelionę įdeda dar ir tauraus karamelinio gėrimo puslitrį. Atskiras pasakojimas galėtų būti apie ilgiausią Lietuvoje – Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Patikra – kaip į lėktuvą, su asmens dokumentu. Įspūdingai atrodo Dubysos slėnis iš 36-ių metrų aukščio. O kai virš galvos pradunda krovininis traukinys, drebinantis viską aplinkui, įspūdžiams apsakyti pritrūksta žodžių. Ką dar sutikome kovo mėnesio žygio etape? Ogi žiemą. Stipriai įsitvirtinusi Dubysos regioniniame parke. Ledais kelius nuklojusi, miškuose aukščiausias pusnis suvertusi, Dubysos, Dratvinio upes lediniais gniaužtais surakinusi. Tik, turbūt, nebeilgam. Pavasario pakviestų gervių klyksmai aidi pamiškėse ir užšąlusiose papelkėse, o virš laukų drąsiai skardena vyturėlių trelės.
