Dalius Pranculis
Seniai berašiau, nors visada kirba mintis, kad norėčiau rašyti ir rašyti… Lauke vienodai lyja. Pasileidžiu ZAZ dainas, kurios buvo atliktos MO muziejuje Vilniuje ir pradedu rašyti…
Vakaras. Jau tamsu. Laužo liepsnos skaniai laižo sukrautus pagalius. Ir vėl mes, keliautojai, susitikome tęsti savo žygio per Lietuvą impizavai. Kažkaip iš anksto galvojau, kad tai bus dar vienas vakaras iš daugelio vakarų. Tačiau jis ir vėl buvo kitoks, jautresnis, ne tik juokais apipintas. Pajutau pasiilgimą tų žmonių, kuriuos dažniausiai pamatau kartą per mėnesį. Tie apsikabinimai, šypsenos, kalbėjimai, muzika, bendrystė tampa nepakartojamu žavesiu ir sunkiai apibūdinamu jausmu…
Eilinis šauksmas – Karštas vanduo! Sugražina į realybę iš sapnų karalystės, o taip gerai gryname ore miegasi. Ropoju savo kaliošų ieškoti ir savo malonioms damoms kavos prie guolio patransportuoti. Mūsų palapinių miestelis rytais visada atrodo kitaip, negu vakare. Mūsų pasirinkta vieta yra tiesiog necivilizuotoje gamtoje, ir šį kartą atrodo lyg apleisto lauko pakraštys prie išretėjusio miškelio, kuris mums malkų vis dėlto nepagailėjo. Prognozės pildosi, jau kurį laiką purškia lietus, bet toks, kad nesuprasi, lyg šlampi, lyg nelabai. Šiandien panašiai turėtų būti visą dieną. Atlikę karšto gėrimo ritualą, susikamšę savo namus ir rakandus į kuprines, susipažinę su dienos horoskopu, patraukiame žygiuoti žvyrkeliu. Iš Patranio kaimelio pereiname į kiek didesnį kaimelį – Medininkus. Taip, tai dar vieni Medininkai iš kelių esančių Lietuvoje. Aš tik priminsiu kantriam skaitytojui, kad mes žygį prieš 9 mėnesius pradėjome taip pat Medininkuose (Skuodo ir Kretingos raj.), ir kažkada užbaigsime už Vilniaus esančiuose Medininkuose. Toliau mūsų laukia išsvajotas kertam kampą ruožas, kuris peržingsniuojamas nesunkiai, nes pavasario žolė dar tik kaupiasi užaugti. Žygiuojame per Lietuvos vidurio žemumą, kitaip tariant, per šalies aruodą, kur didžiausius plotus užima augalininkystės sektorius. Paplitę javai ir ypač rapsai užkariavę didžiausius plotus. Geltonųjų rapsų jūra jau pasiekusi gana įspūdingą aukštį, jau veržiasi virš žmogaus pusiaujo juostos. Plotų didumas tikrai įspūdingas, nors žvilgsnis atsimuša ir į ribojančius kūdus miškelius. Labai dažnai tokiose platybėse matosi ne vieno kaimo sambūriai. Vieni kaimai labiau apleisti, kituose matosi ūkininkai išmaniai sukasi. Ąžuolaičiai, pirmas kaimas po kampo kirtimo. Toks gražus lietuviškas kaimo pavadinimas, kaip ir pats kaimas, tvarkingas. Po to vėl sekė kampo kirtimas tiesiai į Lietuvos geografinį vidurį. Nežinau, ar gėda, ar negėda, bet prispažinsiu, kaip geografas pirmą kartą aplankiau Lietuvos viduriuką. Turiu parašyti, kad Lietuvos geografinio vidurio kompozicija tikrai sukurta vykusiai ir prasmingai. Patiko gilios mintys paliktos prie kiekvieno zodiako ženklo. Pasirodo, ne veltui mes horoskopus skaitome.
Diena purškia mums savo purslus į veidą, švelniai lyja, vėsoka (tik +6 laipsniai), kartais įkyriokas vėjukas pasisuka į mus. Tačiau judėdami jaučiamės visai komfortiškai, kiaurai nešlampame ir perdaug nešąlame, tai ir gerai gyvename. Toliau pasiekiame gana tvarkingą Ruoščių kaimą, kuris yra arčiausias Lietuvos vidurio. Prie kapinių prisėdame papietauti. Ištaikau akimirką aplankyti kapines. Man patinka matyti išėjusių žmonių vardus, pavardes, metus. Tai toks savotiškas istorijos metraštis, kuris paslėpęs daug pamirštų arba vis labiau pamirštamų gyvenimų. Nustebino, kad daugelis užrašų ant antkapių yra lenkų kalba. Pasidomėjus aiškiau pasidaro, kad tai praeityje vykusios polonizacijos pasekmė. Atkreipiau dėmesį, kad palaidoti Mištautai. Gretimas kaimas buvo Mištautai. Aišku, juokaudami būtinai bandėme šį kaimo pavadinimą išversti sau patinkančiu skambesiu, bet tai nerimtoji dalis. Po Mištautų stabtelime Lipliūnų kaimelyje pailsėti, kur matomas išlikęs dvaras. Čia pasirodo šiandien prasideda „Kėdainių ralis 2026“. Užkalbiname teisėjus. Sako, galima eiti, tik nevažiuoti. Einame vis atsisukinėdami, stebėdami ir klausydamiesi, ar neatrieda koks kaukiantis ralisto aparatas. Vieni ramiai reaguodami, kiti jautriau, viena aišku, kad įspūdis nekasdieninis ir nenumatytas. Žvilgteliu į telefoną, kuris netikėtai pasiūlo nusipirkti ralio tiesioginę transliaciją. Mintyse pagalvojau, aš pats galiu papasakoti daugmaž kitu kampu. Taigi, ir toliau kirsdami kampus, viena akimi stebėdami kaukiančias ralistų technikas, pagaliau išėjome į nemėgstamą asfaltą, kur gana ramu, bet neįdomu. Reikia kirsti tiltą per Nevėžį ir ieškoti nakvynės prie upės tarp Palėdnagių ir Pašilių gyvenviečių. Negali nepaminėti, pakeliui Novočebės kaime pasipainiojusios kavinės „Prie žiedo pas Aliką“. Tikrai nėra jėgų neužsukti. Kavinė pustuštė, bet mus pasitiko svetingas daug metų Lietuvoje gyvenantis, puikiai lietuviškai kalbantis uzbekas Alikas. Vyras labai konkretus, be jokių tirli tirli, papasakoja, kad jo maistas visas daromas vietoje, savo rankomis ir visi produktai yra iš Uzbekijos. Labai aiškiai parodė kritišką požiūrį į pusfabrikačiais paremtą maitinimą. Šį kartą labai rimtai neužsakinėjome, nes tam reikia laiko, o be to mūsų laukė laužinė vakarienė, tai nesistengėme ir prisišveisti. Paragavome šio bei to, kas sriubos charčio, kas airano stiklinaitę išlenkėme, kas alaus atsipalaidavimui sugurkšnojo. Įdomu su Aliku kalbėtis, visiems buvo smalsu, kaip jis čia Lietuvoje sukasi, o šeimininkas pasirodo visai atviro būdo esąs, tai visai smagiai tas praleistas laikas bebendraujant ir sutirpo. Ir matuojam asfaltą toliau. Štai ir Pelėdnagiai. Graži gyvenvietė šalia Kėdainių originaliai pasipuošusi Pelėdų skulptūromis. Apsilankome parduotuvėlėje, liaudiškai apsiperkame ir lendam savo nakvynės vietos ieškoti prie Nevėžio. Kadangi visi vadai melagiai, tai ir šį kartą tai buvo neišvengta. Vietoj galimų 25 kilometrų sukrito maždaug 31 kilometras. Niekas perdaug nepurkštavo, bet progos prisiminti, žinoma, kad nepraleido. Su Remigijumi pašmirinėję prie upės vingių, apsisprendėme, kur statysime savo namelių miestelį. Greitai visi suktis pradėjome, po miestelio išdygimo daugelis suskubo malkų ieškoti. Viskas sukosi spartietišku tempu. Žybtelėjo laužas, pakibo puodas, kuriame neužilgo užburbuliavo Nevėžio vanduo, atplaukęs nuo Kėdainių. Neužilgo mus ištiko Rimantės ir Vilmanto pagaminta vakarienė, o po to krepšinio gurmanams buvo „patiektas“ FIBA čempionų lygos finalas, kuriame savo istoriją kūrė lietuvių komanda, Vilniaus „Rytas“. Nors nuo vaikystės esu bęsąlyginis „Žalgirio“ gerbėjas, bet čia buvo tikrai smagu stebėti Lietuvos komandą, kuri, atrodo, beviltiškai atsilikinėjusi 20 taškų, sugebėjo atsigauti ir nukauti Atėnų „AEK“ komandą. Teko kartu parėkauti ir pasidžiaugti. Naktis, kaip įprastai, ištiko vėlokai, o ryto scenarijus praktiškai toks pats. Ir vėl kava, ir vėl nuostabus rytinis Rimantės ir Vilmanto pagamintas laužinis maistas, ir vėl už daiktų, ir vėl į keltąsą. Pradžia prasidėjo jau įkyrumą formuojančiu asfaltuotu dviračių ir pėsčiųjų taku, kol, pagaliau, pabėgome į žvyrkeliuką, kuris tradiciškai driekėsi per javų ir rapsų laukus. Lyg kažkas neaiškaus balduoja prie kelio. Pasirodo, tai Bučiūnų kaimo istorinis aprašymas. Patiko. Toliau tokių stendų pamatėme daugiau, ne tik Bučiūnuose, bet ir Serbinuose, Pamėkluose, Puzaičiuose. Šaunuoliai Kėdainių krašto žmonės, labai gera iniciatyva, labai prasminga buvo pasiskaitinėti legendomis apipintus aprašymus.
Oras tapo draugiškesnis negu vakar. Stojo štilis ir lietus. Debesuotumas išliko šimtaprocentinis. Jau teko daugeliui vieną kitą lukštą nusiimti, kad prakaitėlis smelktis nepradėtų.
Ir toliau mes tęsėme žingsniavimą žvyrkeliais, kurie savo tiesėmis aiškiai kirto Lietuvos aruodo laukus. Pėdžiai, priešpaskutinis kaimas šiandienos mūsų maršrute. Pavadinimas toks prasmingas, kad norėjosi rasti žygio pabaigą, kur su pėdomis susįję. Kaimo pradžia tokia gražiai idiliška, kapinaitės, pakrypęs vienas kitas negyvenamas namas, rapsų geltonas spindesys. Stabtelime trumpam poilsiui šalia modernios sodybos. Pasirodo čia remontuojami ir puošiami Harley Davidson ir, matyt, kiti rimtos markės motociklai. Sekmadienis, tai nedirba, o visai būtų įdomu pasižvalgyti. Pėdžių kaimas, pasirodo, ne toks ir mažas. Galiausiai priėjome Pėdžių kaimo dalį, kur jaukumu visai nekvepia. Daugelis namų lyg aptvarkyti, plastikiniai langai sudėti, bet toks jausmas, kad negyvenama arba retai apsilankoma. Galiausiai mus ištiko paskutinis, finišo kaimas – Kuigaliai. Čia pirmas aukštesnę pavarą įjungęs Remigijus, visus pasitiko su sunkumus mažinančiomis ledų porcijomis. Netrukus ir linksmoki vietiniai vyriokai prie parduotuvės mus draugiškai užkalbino. Įstrigo vietinio klausimėlis – kuo mes galime Jus pavaišinti? Teko padėkoti ir trumpai papasakoti, kas tokie ir iš kur esam. Ir pardavėja geros nuotaikos su šypsena mus pasitiko. Tai toks visai draugiškas ir smagus žygio užbaigimas gavosi. Šiandien daug nesumeluota, beveik 22 kilometrai nupėduota. O toliau įvykdėme, sakyčiau, visai netikėtai išrutuliotą planą. Visi automobiliais susibėgome vėl pas Aliką. Paprotavę iš anksto užsisakėme tikrą uzbekišką plovą, kurio, pasak Aliko, niekur kitur Lietuvoje negausime. Nu, nesu Užkalnis, ar kažkoks katinas, kuris viską žino, kur ir kas skaniausia, bet čia šventė skrandžiui gavosi visiškai pakili. Toks lietuviškai uzbekiškas pirmos dalies žygių ciklo uždarymas susidėliojo: visai prasmingas, smagus ir įsimenantis.
Dėkoju žygio draugams, kurie džiugina širdį, įneša prasmingumo ir savotiško jautrumo.
