Arūnė Zuzevičienė
Regis kelionė į Lenkijos Tatrus jau buvo kadų kadais ir abejojau ar iš viso verta dar dalintis, nes juk jau „so yesterday“, bet buvau pažadėjus kelionės vadui Daliui ir žinau, kad Kertam Kampą bendruomenė mėgsta skaitinius, tai kodėl gi nepasivaikščiojus atminties takais. Na ir dar meškutės liko neparodytos. Niekada nežinau kaip pavyks kelionė, bet visada žinau, kad iš kalnų grįšiu pailsėjusi ir numalšinusi kalnų troškulį.
Keista, kad prieš šią kelionę sugalvojau, kad noriu naujo lengvo fotoaparto, iki to tikrai džiaugiausi telefonu ir man jo visai pakanka akimirkoms fiksuoti, o savo sunkaus veidrodinio į keliones nesivežu jau seniai, bet juk yra alternatyvų – ne tokių sunkių fotoaparatų ir su didesnėmis galimybėmis nei telefonas. Pradėjau dvejoti, galvoti ir vėl dvejoti, gundytis ir vėl dvejoti. Čia jau didelis dėkui vyrui Tadui, kuris greitai sustatė mane į vėžes ir dieną prieš kelionę naujas draugas Sony alpha jau matavosi vietą kuprinėje. Pasirodo nuojauta ne veltui ir vis dažniau įtikiu, kad moterys turi nemažai raganos savyje.
Daiktai paruošti, kartu vyksta kaip visada fantastiška keliautojų grupė ir linksmai su dainomis pajudame link kalnų.
Sklandžiai skriejame ir artėjame į kelionės tikslą vis dairydamiesi į orų prognozes, klausydami tradiciškai (šį kartą netradicinio) horoskopo. Turiu įtarimą Dalius pasitarė su DI ir zodiako ženklams pritaikė dienos kalnų horoskopą.
Štai pvz. toks:
Skorpiono horoskopas
Šiandien kalnai tau kalbės ta kalba, kurią Skorpionas supranta geriausiai – tyla. Ne viršūnė bus didžiausias tavo laimėjimas, o akimirka, kai sustosi, įkvėpsi šalto oro ir suprasi, kad nereikia niekam nieko įrodyti. Rinkis taką, kuris reikalauja kantrybės, o ne skubėjimo. Kuo statesnis pakilimas, tuo stipresnis jausmas viršuje.
Gali pasitaikyti akimirka, kai suabejosi savo jėgomis. Neapsigauk – tai tik trumpas debesis. Tavo ištvermė didesnė, nei pats manai.
Jei kelią kirs kalnų paukštis, drugelis ar pamatysi saulės spindulį prasiskverbiantį pro debesis – sustok. Tai priminimas, kad gražiausi prisiminimai gimsta ne finiše, o pakeliui.
Šiandien kalnai tau bus dosnūs – jei į juos eisi su pagarba, jie padovanos ne tik vaizdus, bet ir tą retą ramybę, kurios Skorpionai ieško visą gyvenimą.
…Atvykom. Rodos niaukstosi, o matomumas prastėja. Nuotaikos neprarandam, sustojom Morskie Oko aikštelėje lengvame lietutyje išsinėrėme iš patogių trenigučių ir pasiruošėm visiems metų laikams (kalnuose taip jau yra, išeiti gali pavasarį, o grįžti žiemą per tą pačią dieną), aš po visų taktinės medicinos mokymų įsidėjau dar ir papildomą med paketėlį ir žinoma nepamiršau naujojo fotoaparato.
Išėjom iki Morskie Oko ir jeigu leis orai – palipėsim iki ežeriukų aukščiau. Pakeliui matomumas vis prastėjo ir aš jau pradėjau keiksnoti save kodėl tempiu tą fotoaparatą, visgi 2-3 papildomi kilogramai. Nuotaiką kėlė žygiuojantys kartu ir neprarandantys vilties, kad debesys ir rūkas pasitrauks. Morskie Oko pasiekėme visiškai rūke, didesni entuziastai nieko nelaukę patraukė toliau, o didžioji dauguma grupės pasiliko chatoje pietų ir pagurkšnoti kas ko šalto, kas šilto. Didžiausias nusivilimas, kad kortelių skaitytuvas chatoje neveikė, reikėjo grynų (taip kartais nutinka Lenkijoje), todėl tipsas na kažkiek tų zlotų turėti, nors dažniausiai viskas veikia ir patogiai galima atsiskaityti.
Chatoje buvo smigusių saldžiu miegeliu (taip taip, naktinės dainos autobuse pareikalavo miego sąskaitos valandų ir teko jas kompensuoti). Orų prognozės lyg žadėjo mini pragiedrulius ir aukščiau pakilsiančius debesis, to ir laukėme. Laukėm laukėm ir nesulaukėm, bet buvo priimtas sprendimas palipėti ir pabandyti savo laimę taip. Palipėjom, per sniego lavinas, aplink Morskie Oko. Lipom lipom, kol po kelių dundėjimų (sniego garmėjimo žemyn) supratom, kad lipti tiesiog nėra saugu, matomumo nėra, mes pavargę ir buvo priimtas sprendimas grįžti į autobusą.
Žinoma, dauguma įsiamžino ant sniego lavinos, bandė įžiūrėti kažką pieno tirštumo rūke ir apsisukę grįžome. Likus keliem kilometrams pragiedrėjo, išlindo saulės spinduliai ir mums priminė, kad kalnuose būna ir geresnio matomumo dienų.
Dienos reziumė – apie 20 km pasivaikšiojimas rūke.
Poilsis nameliuose buvo nuostabus, pusryčiai dar geresni, o gerėjanti dienos orų prognozė džiugino labiausiai.
Planas – dolina Koscieliska, kalnų chata, ežeriukas ir ramus pasivaikščiojimas romantikams. Realybė – SkyWalk bokštas (buvo fantastiška ir visiškai neplanuota dienos pradžia, daug juoko, vaizdų ir begalė nuotraukų fotoalbumuose, drąsiausi leidosi kalnų čiuožykla), urvai (nauja patirtis bent jau man Lenkijoje irgi labai patiko), fantastiškai gražūs krokų laukai, ežeriukas, vitaminas D, elniai, paukščiai ir meškos!!!! Taip taip, štai kodėl vertėjo vežtis tą naują fotoaparatą.
Prisipažinsiu, slapta visada pasvajodavau apie meškos pamatymą kalnuose, nes kiek gi galima žiūrėti į jų paveiksliukus ant suvenyrų ir beveik netikėti, kad jos ten iš viso gyvena. Kaip sakoma, kol nepatyrei savo kailiu niekuo negali tikėti. Tai apie meškas pastoviai viduje svajojau. Net pačioje pradžioje kelio besigėrėdami upeliu kalbėjome su bendražygiais – kad va iki tobulos akimirkos trūksta tik meškos upelyje gaudančios lašišas. Palikim tas meškas ramybėje, dar ne laikas, o mums reikia užkopti iki urvo, ten pralysti, prašliaužti, bandyti nesušlapti ir nevirsti ropliu. Urvas drėgnas, vietomis labai siauras vietomis – gali eiti atsistojęs – patirtis fantastiška, man gal tik norėjosi šiek tiek daugiau erdvės tarp einančių – kad ciklopai nešviestų taip arti sėdimosios. Stengiausi išlaikyti padorų atstumą ir pati su priešais einančiu, kad galėčiau apsidairyti ir pasimėgauti pačiu urvu.
Toliau – pietūs kalnų chatoje, kur mus užklupo lietus, o tuo metu mes sausi mėgavomės maistu. Pralaukę lietų pakilome iki ežeriuko, ten pasimėgavome nuostabia žydryne, kalnais, sniegu ir šildančiais saulės spinduliais ir patraukėme atgalios. Vis dairėmės ir aikčiojome nuo krokų grožio ir pavasario dvasios tvyrančios aplink. Priėjome tą upelį, pamačiau gražiai pozuojančią antytę ir staiga supratau, kad visa aplinka stabtelėjo ir pradėjo rodyti pirštais į kitą kranto pusę. Kažkas pribėgo prie manęs ir sako – Arūne – meškos! Tai OMG, akimirką turėjau susigaudyti ar nesapnuoju ir puoliau drebančiomis rankomis kėliau fotoaparatą prie akies, ieškodama ryškumo tame kitame krante.
Laukinė gamta šalia mūsų visada labai žavi. Kertinis prisiminimas tikrai nugulė į smegenų vingius ir širdį. Stebėjau, fotografavau ir galvojau, kad objektyvą reikėjo dar galingesnį pirkti, na bet juk nesu National Geography profesionalė, prisiminimams užteks to, ką gavau.
Štai taip pilna širdimi, kad svajonės ir norai pildosi grįžome poilsio. Skani vakarienė, stalo žaidimai, dainos ir pokalbiai. Diena puikiai praleista.
Paskutinė diena Tatruose buvo saulėta, leido džiaugtis keteromis, vaizdais ir ta begalinio grožio kalnų ramybe. Mūsų tikslas Kasprowy Wierch. Lankyta jau ne vieną kartą ir ne du – iš visų skirtingų priėjimo pusių, bet ne ką mažiau žavi. Beje, iki jos kyla ir funikulierius – tai visada galima užkilus be jokio sūraus prakaito tiesiog pasimėgauti. Todėl viršūnė yra ir itin populiari ir lankoma.
Kodėl kalnuose viskas atrodo paprasčiau?
Ne kartą pastebėjau — vos pakilus aukščiau, mintys ima tylti.
Problemos, kurios dar vakar atrodė svarbios, netenka svorio.
Atsiranda erdvė. Viduje ir aplink.
Ir ilgą laiką galvojau, kad tai tik jausmas. Bet pasirodo — tai ir mokslas.
Tyrimai, publikuoti Frontiers in Psychology, rodo, kad buvimas natūralioje aplinkoje mažina kortizolio — streso hormono — kiekį.
Kartais užtenka vos 20–30 minučių, kad kūnas pradėtų „persijungti“.
Tačiau kalnai veikia dar giliau.
Psichologijoje yra terminas „awe“ — nuostabos būsena, kuri kyla susidūrus su kažkuo didesniu už mus.
Tyrimai rodo, kad ši būsena ne tik gerina emocinę savijautą, bet ir gali būti susijusi su mažesniu uždegiminių procesų lygiu organizme.
Dar įdomiau — vadinamasis „small self“ efektas.
Kai stovėdamas prieš kalnų horizontą pajunti, kad tavo rūpesčiai nebėra visatos centras. Ir būtent tai — ne ego stiprinimas, o jo sumažėjimas — yra siejamas su didesniu vidiniu ramumu. Štai iš kur semiuosi ramybės ir savo OM.
Kalnai, veikia per kelis sluoksnius vienu metu:
per kūną, per pojūčius, per dėmesį.
Mažiau triukšmo.
Daugiau erdvės.
Lėtesnis ritmas.
Ir gal todėl ten taip lengva kvėpuoti.
Gal todėl ten lengviau paleisti.
O gal todėl vis grįžtu.
Ne dėl viršūnių.
Ne dėl kilometrų.
Dėl to jausmo, kai viskas staiga tampa paprasta.
Ir dar – puikus matomumas nuo Kasprowy Wierch leido matyti ir užfiksuoti žmones ant Giewonto viršūnės. Tiesa, nuo čia pats Giewonto kalnas atrodė kiek kitaip ir nesimatė to miegančio kunigaikščio profilio.
P.S. – pabaigai, nes karts nuo karto sulaukiu klausimų apie kalnus ir pasiruošimus jiems – kalnų patogūs batai – yra būtinybė. Kojinės – turbūt antras pagal svarbumą aspektą, na ir reikia būti pasiruošus visiems sezonams, vėjui, lietui ir pan. Nes orai keičiasi labai greitai. O Jūsų mėgstami skanukai, snikersiukai, guminukai, džiovinti vaisiai kišenėje tik pasaldina tas puikias akimirkas. Nepamirškite gerti vandens!
