Arūnė Zuzevičienė
Kai pavasarį vadas paskelbė artimiausius „Kertam Kampą“ žygius ir planus, net spirgėti pradėjau – bus galimybė grįžti į Šiaurę. Jei jaunystėje ir svajojau apie keliones, tai mintyse visada būdavo šiltieji kraštai. Jei galvodavau apie kalnus – mintys irgi kažkaip linkdavo į pietus. Esu labai dėkinga Daliui, kad nusivežė į Lofotenus ir atvėrė šią Pandoros skrynią. Žaviuosi gamta, o tikrasis poilsis man yra ėjimas ir buvimas kalnuose. Kai nurimsta vėjas, kai sumažėja tik šiek tiek deguonies, kai kojų nuovargis duoda apie save žinoti, o širdis veržiasi iš krūtinės ir galvoje skamba „OM“ – esu čia ir dabar, esu šioje akimirkoje tik aš. Nėra nei praeities, nei ateities, yra tik šita akimirka, kurią išgyvenu dabar.
Kodėl gi spirgėjau sužinojusi apie galimybę vėl aplankyti Šiaurę?
• dėl galimybės pabūti su savimi ir galimų filosofinių pokalbių su kalnų karvėmis
• dėl galimybės pasidaryti 1000-ą tokią pačią nuotrauką kaip Instagrame
• dėl galimybės sudeginti kokį 1000 kalorijų ir, žinoma, susigrąžinti jas dvigubai per skanią žygeivišką košę
Na gerai, gal viskas kiek ne taip, gal kiek kitaip, bet dėl nuotraukų tai kalbu rimtai.
Prisipažinsiu – niekada nesiekiau įkopti kuo aukščiau, kuo daugiau, aplankyti n+ truputį kalnų viršūnių, surinkti TOP 8 Tatrų karūnos deimantus ir pan. Bet pamačiusi apie galimybę vienos kelionės metu aplankyti visas 3 aukščiausias Skandinavijos viršūnes, širdis suspurdėjo. Nes čia kažkoks kitoks iššūkis ir tuo pačiu – juk Šiaurė! Žinau, kad ten gali būti beprotiškai gerai iš ankstesnių patirčių, o dar kelionės vadas viliojo kitais taškelyčiais ant žemėlapio.
Registracijos laiško pavadinimas – „Skandinavijos šalių aukščiausių viršūnių ir kitų gamtos deimantų lankymas“ – nuodėmė būtų nesusivilioti. Aš žmogus silpnas, tai ir pasidaviau toms deimantų provokacijoms.
Trys viršūnės:
- Suomija – Halti – 1365 m
- Švedija – Kebnekaisė – 2096 m
- Norvegija – Galhiopigenas – 2469 m
Kodėl viršūnės trys? O kaip Danija? Teisybės dėlei reiktų pasakyti – Skandinavijai istoriškai priskiriama Norvegija, Švedija ir Danija, o Suomija yra labiau šiaurinė dalis. Dažnai Skandinavijai priskiriama ir Islandija, Alandai, Farerai. Na ir tebūnie. Tai kaip ten dėl Danijos? Ogi Danija, deja, kaip ir Lietuva, aukštais „kalnais“ pasigirti negali. Ejer Bavnehøj – aukščiausias taškas virš jūros lygio – vos apie 170 m.
Bet ir be šio “aukštojo” taško turėjome ką veikti. Kelionė prasidėjo rugpjūčio 1 d. Pirmasis mūsų tikslas – Suomijos viršūnė, bet iki jos reikia ilgokai „padardėti“ per Latviją, Estiją, persikelti keltu į Suomiją ir pervažiuoti beveik visą šalį, kol galiausiai kirsti Norvegijos sieną. Mat kopti iš Norvegijos į aukščiausią Suomijos viršūnę yra daug palankiau. Pora nakvynių pakeliui – ir mes jau ruošiamės pirmojo „deimanto“ lankymui.
Čia pabūsiu realistė – Suomijos Haltis man nepaliko jokio įspūdžio. Gal skambėsiu kaip nosį užrietusi trolytė, bet tikrai buvo labai daug stipraus vėjo ir dar daugiau akmenų. Viršūnėje kerinčio grožio taip pat neatsivėrė. Motyvacija šiek tiek smuko, nes keliaudami iki „bazinės“ stovyklos aplankėme puikų fiordą su įstabiu kriokliu – ir šis paliko daug daugiau džiaugsmo širdyje. Smalsaujantiems – paieškokite Gorsa Bridge Trail Head. Tikrai verta dėmesio vieta, o ir kelias link jos itin vaizdingas.
Haltis:
Atstumas: ~14 km
Aukštyn/žemyn: 905 m
Sudeginta virš 2300 kalorijų (galima kimšti šokoladukus be sąžinės graužaties). Karvių nesutikau, bet akmenų buvo tiek, kad vis sugrįždavo filosofinės mintys. Nuotraukų – nedaug, net keista, nes nėra ką parodyti.
Echh, ir dar tą kopimo dieną turėjau pildyti vado duotą dienoraštį ranka – atrodo, nieko doro ten ir neparašiau.
Haltis ir jo bazinė stovykla buvo tokia vėjuota, kad antrai nakčiai nepasilikome. Važiavome atgal link gražiųjų fiordų, ten pernakvojome, o kitą dieną laukė ilga kelionė link Švedijos aukščiausio taško. Iki šio „deimanto“ nėra taip paprasta nukakti – žygį reikia planuoti bent dviem dienoms, o realiai ir trims, net keturioms. Dar priklauso nuo oro – geriausia turėti savaitę, kad tikrai pamatytum grožį.
Taigi, nakvynė, keli kilometrai automobiliu, dar kartą perkrautos kuprinės – ir pasiruošę ilgesniam žygiui iškeliaujame bent 3–4 dienoms. Iki kopimo bazinės stoties – virš 19 km. Maršrutas vaizdingas, kompanija linksma. Pakeliui mėlynės, tekšės, oras įvairus – truputį lyja, truputį ne, truputį šilta, truputį šalta. Žmonių nedaug, tik praskrenda sraigtasparniai (ponai gi skrenda iki bazinės su lagaminais ir kvepiančiais drabužiais). Gamta džiugina, oras – mažiau.
Nuėję įsikuriame ir žiūrime, ar leis rytoj šturmuoti kalną. Prognozės nieko gero nežada, bet atrodo, kad rytoj iki pietų oras bus geresnis nei poryt. Didžiausias iššūkis – grįžti iki 14 ar tai 16 val., nes po to – jau „ši…a“. Pasvarstėme ir nusprendėme, kad geriau imti žvirblį rankoje, nei jautį pievoje – pradėti labai anksti ir taip išvengti to žadomo bais nepalankaus oro. Planas: išeiti apie 4 ryto.
Užbėgant įvykiams už akių – šis planas buvo su daug išlygų, bet daugeliui pavyko. Tik dar pridursiu: tokio kopimo, kaip į Kebnekaisę, tikrai nebenorėčiau. Grožio jokio (dėl oro sąlygų), o pastangų – daug. Ne dėl to aš žygiuoju ir kopinėju. Man svarbus grožis ir įkvėpimas. Save ir savo ribas galiu įveikinėti sporto salėje ar kitoje kontroliuojamoje aplinkoje. Bet – įspūdžių pilnos kišenės, pamokų nemažai. Svarbiausia – laiku gręžtis, per daug nesvarstant. Tai beprotiškai sunku, ypač kai saulė vis „tampo“ už uodegos ir suteikia vilties, kad oras pasitaisys.
Kopimas reikalavo jėgų ir ryžto. Lietus ir vėjas nebuvo patys draugiškiausi bendrakeleiviai. Dėl beprotiško vėjo ir lietaus matomumo nebuvo – tikra „kakė baisi“. Mano drama vyko likus mažiau nei 100 m iki viršūnės, kai prieš ledyną reikėjo užsidėti kates. Bandžiau garsiai sakyti, kad nenoriu, bet vadas apsimetė, kad negirdi. Susigėdau, išgręžiau pirštines ir užsidėjau kates. Ledynu lipti buvo visai smagu, bet kai nieko nematai, nežinai, ant kokio „krašto“ eini, o aplink visur vienodas vaizdas… Net telefono nuotraukai neišsitrauksi, nes per tirtančias rankas nesusičiupinėji.
Žinau, kad giedru oru tai labai graži viršūnė, bet deja… tai liko tik vaizduotėje. Beje, fun fact – dėl klimato kaitos pietinė Kebnekaisės viršūnė tirpsta – 1968 m. buvo 2120 m, dabar jau tik 2096 m. Šiaurinė (be ledyno) dabar aukštesnė už pietinę.
Kebnekaisė:
Atstumas nuo bazės: ~19 km
Aukštyn/žemyn: 1839 m
Sudeginta virš 4500 kalorijų (čia jau ne šokoladuką, o visą tortą galima valgyti). Karvių nesutikau, buvo vienas varnas, bet į filosofijas nesileido. Su nuotraukomis irgi šnipštas. Visa viltis – Norvegijos aukščiausia viršūnė.
Grįžus iš Kabnekaisės į bazinę stotį buvau laiminga, kad be traumų, bet su vidinėmis pamokomis. Tiesa, einant atgal, vis galvoje sukosi mintis kaip čia susikeisti budėjimais ir pačiai nebegaminti vakarienės, nes burtai taip jau sutapo, kad ir po Halčio šturmo ir po Kabnekaisės vis budėjimas, o jėgos tai mažta. Esu dėkinga nekilusiems iki viršūnės, kad ėmėsi iniciatyvos patys ir leido ilsėtis kopusiems. Va čia tai komanda! Be prašymų ir derybų viskas buvo suprasta.
Kitą dieną tie patys 19 km atgal link mūsų mikriuko, vis žvalgantis per petį, ar neprasisklaidys debesys virš Kebnekaisės. Deja, prošvaisčių beveik nebuvo. Gal akimirką net gailėjausi, kad kopėm vakar, o ne šią dieną, bet realiai nei viena iš tų dienų nebuvo palanki.
Po grįžimo – karšto dušo palaima. Po savaitės be civilizuotų higienos sąlygų tai buvo tikras apdovanojimas. Vėl stovykla, vėl košė (jau kiek pabodusi), bendri skanukai, pasidalijimai įspūdžiais, šioks toks planavimas ir poilsis.
Ir vėl į kelią… Kai širdis džiūgavo dėl Skandinavijos „deimantų“, protas kažkodėl neįvertino, kiek daug dienų teks praleisti tranzituose. Kelionė vargino, bet pakeliui pabendrauta, perskaityta knygų, o mintyse – maldos kalnų dievams, kad tik Norvegija būtų palanki ir šiek tiek pradžiugintų grožio alkstančias sielas.
Pakeliui link aukščiausios Norvegijos viršūnės pasidarėm dar mažyliuko trolio liežuvio žygelį, kitą dieną žygiavome Innerdalen slėnyje. Ne veltui jis tituluojamas vienu gražiausių Norvegijos slėnių. O jau žygių gausa ir pasirinkimas! Fantastiškas! Vien tam slėnyje būtų ką veikti kokią savaitę ar dvi. Pasidomėkite apie Trollheimen regioną. Pagaliau akys buvo pamaitintos neišpasakytu grožiu, o širdis dainavo ir šoko džiaugsmo šokius. Tikras malonumas buvo žygiuoti su lengva kuprinėle, o ne 16 kg ant pečių ir mėgautis – mėgautis, saule, kalnais, kvapais, ir pagaliau karvėmis, mėgstančiomis filosofuoti.
Šis slėnis dar kartais lyginamas su Alpių slėniais, bet reikia pamatyti ir patirti jį patiems. Nuotraukų padaryta daugiau nei per visą kelionę kartu sudėjus, kalorijų sudeginta, širdis prisipildė. Iš čia patraukėme arčiau kitos dienos starto, mėgaudamiesi vaizdais ir vaivorykštėmis. Prognozės buvo palankios, tad laukiau jos su nekantrumu.
Norvegijos ir visos Skandinavijos aukščiausia viršūnė Galdhøpiggen džiugino nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Rinkomės lengvesnį, trumpesnį maršrutą, bet jis buvo beprotiškai žavus.
Galdhøpiggen:
Atstumas: ~12 km
Aukštyn/žemyn: 743 m
Nors aukščiausia viršūnė pareikalavo mažiausiai jėgų, ji buvo žavi ir įvairiapusė. Čia jau nėra ką daug pasakoti – reikia žiūrėti į nuotraukas ir bent truputį įsijausti, kaip ten gera.
Valiooooo! 3 Skandinavijos „deimantai“ krepšelyje, o iki kelionės namo dar turime kelias pasimėgavimo dienas.
Dar kelionės pradžioje vadas sakė, kad jei seksis, turėsime „grožio dienų“. Ir jis nemelavo.
Norvegija beprotiškai didelė ir ištempta šalis – nuo vienos iki kitos vietos nuvykti tikrai užtrunka. Tai turbūt vienintelis minusas, kurį randu Norvegijoje. Na gerai, dar ir vyno bei prosecco kaina ten kandžiojasi. Bet jei atvežtume šitą gėrį iš Italijos už itališkas kainas – liktų tik tas vienintelis didelės šalies „minusas“. O iš kitos pusės – ar tai tikrai minusas? Juk dėl to galima grįžti dar ir dar, vis į kitą regioną, ir vėl džiūgauti kaip vaikas.
Jau dabar žemėlapyje prisižymėjau, ką dar noriu pamatyti. Sąrašo pirmoje vietoje – Senja regionas. Koncentruoto grožio lopinėlis poliaratyje.
Pagrindinės mūsų aplankytos vietos:
- mažasis trolio liežuviukas – Burmaklippen
- Trolių kelias – Trollstigen
- Trolių siena – Trolltindan
- Geirangerio fiordas
- Rampestreken
- Innerdalen – vienas gražiausių slėnių Norvegijoje
Su meile kalnams ir puikiam žygių vadui, Arūnė.
