Lina Baltrukonienė
Žygeivių bendruomenė „Kertam Kampą“.
Žygių ciklo „Lietuva impizavai“ (pėsčiomis nuo Medininkų per Medininkus į Medininkus) X etapas.
Žygio formatas: ekspedicija su visa manta ant pečių, su nakvynėmis palapinėse, su laužu kvepiančia koše ir upelių vandeniu (kodinis pavadinimas – „Karštas vanduo“).
Projekto autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – Vadas Dalius.
Kiti veikiantieji asmenys – šiame etape 18 (iš 21 registruoto) įvairaus plauko, amžiaus ir stoto keliautojų.
Laikotarpis: 2026-09-11/13 (tradiciškai-antras mėnesio savaitgalis).
Veiksmo vieta- Vidurio Lietuva: Kuigaliai-Jonava-Upninkai (48 km per 2 paras).
Oro sąlygos – vasara dar trepsi ant slenksčio: giedra, šilta ir gražu.
Pirmas veiksmas:
Penktadienio pavakarė, ekipažai iš Vilniaus, Kauno ir Panevėžio skuba į praeito etapo finišo aikštelę Kuigaliuose: čia bus šio etapo startas. IX-asis etapas buvo kažin kada gegužę, po vasaros atostogų pertraukos visi pasiilgę, daug klegesio, daug juoko ir glebėsčiavimosi.
Neilgas 6 km pasivaikščiojimas, bet vakaras trumpas ir planuotą nakvynės vietą pasiekiame jau sutemus. Žemėlapiai sako: – stovyklavietė „prie Svydos“ yra čia! Tik mes jos niekaip nerandame. Ši komanda sukaupusi didžiulę improvizacijų patirtį – palapinių miestelis išdygsta po lazdynais, kitoje keliuko pusėje. Be sumaišties, be papildomų klausimų. Po pusvalandžio laužo šviesoj jau ragaujamos lauktuvės iš visų pasviečių: kažkas užkeliavo Skandinaviją, kažkas kopė į kalnus, kažkas žygiavo pakalnėm. Iki gilios nakties įspūdžiai liejasi per kraštus, tikrai užteks dar ne vienam etapui.
Antras veiksmas:
Prašvitus stovyklą vis tik įžiūrėjom – seniai visų užmiršta, dar ir pakliuvusi į miškininkų saugomą, vielinės tvoros aptvarą. Tik mažas apsamanojęs tiltelis per griovį. Bet mums jau neberūpi. Šeštadienis – komanda pasinešusi tolyn, tradicinis horoskopas šįkart baisiai ilgas – vos bepajėgiam išklausyti.
Vidurio Lietuvos maršrutas per žemdirbių kraštą: nuobodūs žvyrkeliai tarp rudenėjančių laukų – palaukių. Gelbsti vasaros kelionių istorijos, tik spėk klausytis: pliusai ir minusai, biudžetai ir logistika, orai, ekipiruotė ir virtuvė. O dar rūpi ir pačiai visiems įkyrėti su savo 7000+ : Avicena (Leninas). Įspūdžiai ir patirtys – be galo be krašto…
Pritrūkus gamtos ir kultūros įdomybių, visai netikėtai gauname kitokią: inžinerinę ekskursiją Rail Baltica statybos maršrute. Turime komandoje išmanantį ir žinantį dar daugiau, nei aš apie kalnus.
Jau gerokai po pietų įžygiuojam Jonavon. Čia nustebina žilagalvė akordeonistė, linksmai muzikuojanti tiesiog gatvėje. Bet muzika sotus nebūsi, o kertamkampiečiai iš kitų išsiskiria kaip ypatingi gurmanai, ir štai dar viena neplanuota improvizacija: kavinė – baras, „ale“ trumpam!
– Kas čia per naujovė? Netinka į žygio kontekstą!- aš neisiu į jokius barus! Spardausi kiek pajėgiu.
Bet ne veltui sako: – šunys loja, karavanas eina. Vadas, garsėjantis kaip demokratijos ir tolerancijos įsikūnijimas, pasirodo, gali griebtis ir kraštutinių drausminimo priemonių. Pvz: pririšti prie komandos! Tiesiogine prasme! Mazgu! Bendrystė svarbiausia!
Ilgos ilgiausios valandos bare (ačiū dievams, žaliojoje vidinio kiemo zonoje) ir pagaliau įveikę sunkią bokalų kliūtį, startuojame į nakvynės vietą Lokėnėlių piliakalnio link. Pakeliui smagus kampo kirtimas bekele: pabirę stačiuose upės skardžiuose, vieni perbridę, kiti apėję Lokio upelio kilpas, išragavę visą dilgėlynų saldumą, galų gale, susirinkom gražiame ąžuolyne ant Neries kranto. Vėl dygsta palapinės, plazdena lauželis, garuoja košė, netyla pašnekesiai. Apie ką? Apie viską! Viena iš mane žavinčių šitos komandos savybių – čia gali išgirsti deklamuojant Širvio eiles ir lygiai taip pat subtiliai anekdotą apie morką -„ ačiū dievui, kad ne į akį…“
Trečias veiksmas:
– Karštas vanduo! – tradicinis ryto šaukinys. Kava, arbata, o netrukus ir karšta košė.
Stebuklų stebuklas! Lyg burtų lazdele pamojus, vakarykščius nuobodžius vieškelius keičia – smaragdinis lapijos tunelis. Minkšti siauri takeliai vingiuoja aukštyn žemyn palei Šventąją iki pat Upninkų.
O, kad ir toliau toks takas būtų,- pasvajoja ne vienas.
Po pietų finišuojam Upninkų pliaže, čia planuojam startuoti spalyje.
Vadas praneša naujieną: maršruto vidurys, bet taisyklės keičiamos – iki šiol žygiavom uždaros pradinės registracijos rėmuose, nuo kito etapo į komandą priimsim ir kitus narius. Kaip tai atrodys? Ateina ruduo ir žiema… Įdomu, kiek tų norinčių atsiras?
Ne pabaiga. Bus tęsinys, bet gal jau ne iš Linutės varpinės.
