Laura Tamoševičė
Kai patenki visai ne į tą kelionę, į kurią važiavai, ir vis tiek kažkas gaunasi.
Kelionės planas kaip ir buvo aiškus – pasikankinti Nordlandsruta II etape. Mmm, sunki kuprinė, laukinės ir atšiaurios vietovės, nakvynė palapinėje per lietų ir vėją – kas gali būti geriau, tikros atostogos. Meditacija ir daug vidinių apmąstymų, kurią vietą šįkart trina labiau, garantuoti.
Žygis prasidėjo pagal planą, nors ir su nedideliais nerimo ženklais, kad į jį atvyko vienas tam visai nepasiruošęs žmogus. Starto vieta labai atoki, o autobusiukų pervarymas iš starto į finišą užima nei daug, nei mažai – apie 1000 km arba visas 16 val. (užuojauta vairuotojams). Kol beveik pusė grupės važinėjosi autobusiukais, Dalius su likusiu moterišku desantu apšilinėjo radialiniuose žygeliuose. Praleidę porą šaltų naktų starto vietoje, išsiruošėme į žygį. Pirmos dienos 18 km buvo puikūs: fantastiški vaizdai, perbrista upė, lengvas lietus į vakarą, nakvynė prie norvegiškos trobelės.
Deja, kelionių dievai turėjo kitą planą ir iš ryto laukė drama: arba grupė skyla ir dalis grįžta atgal iki autobusiukų, lydėdami žmogų, kuris nesuprato, kur važiuoja; arba visi draugiškai apsisuka, nutraukia žygį ir ieško kitų alternatyvų pasivaikščiojimų. Demokratija, draugystė, o ir visą rytą toliau lijęs lietus nugalėjo – visi kartu apsisuko ir parpėdino tuos pačius 18 km atgal į starto vietą. Tada vairuotojai vėl išvažiavo į 16 valandų reisą parvaryti autobusiukų, o Dalius, patikrinęs, kad šiaurėje visur prastos oro prognozės, rado trumpesnę žygio versiją piečiau – Švedijos Muddus nacionaliniam parke. Ten ir patraukėme.
Muddus parke žygis gavosi visiškai kitoks – geras ir saulėtas oras vietoj lietaus ir sniego, sengirė vietoj šiaurietiškos dykros, kilometražas labiau rekreacinis: per keturias dienas nueiti 56 km, nuo 7 iki 15 km per dieną. Ir šis žygis gavosi netikėtai geras – buvo daug juoko ir atvirų pokalbių, niekur neskubėjimo ir maudynių, jaukių nakvynės vietų šalia švediškų namelių, uogų ir grybų, šildančių gėrimų ir maisto, iširusių draugysčių ir prasidėjusių naujų draugysčių, dar juoko ir dar pokalbių. Net futbolo čempionato finalas buvo pažiūrėtas.
Ar būčiau važiavusi į kelionę, jei jos planas iš pat pradžių būtų buvęs toks, koks gavosi? Turbūt ne. Ar gailiuosi, kad važiavau? Tikrai ne! Jau noriu atgal ir laukiu kitos kelionės į šiaurę, kad ir kokia ji gausis.
