Urtė Ulevičiūtė, Rugilė Ulevičiūtė
Straipsnio nuoroda: MBG Gyvenimas – MBG keliautojai
1 diena
Štai ir išaušo žygeivių ilgai lauktas ankstyvas šeštadienio rytas: užbaigta sunki mokslų savaitė ir atidarytas dar vienas žygių sezonas. Vos prašvitus prie mokyklos rinkosi kompanija, pasiilgusi malonaus žygio nuovargio, laužo kvapo, turistinės košės skonio ir nesibaigiančių pokalbių ligi paryčių.
Autobusas atvažiavo, milžiniškos kuprinės sutalpintos, ir mes jau važiuojame į dar vieną nuotykį. Mokytoją Dalių autobuse šįkart pakeitė jau gimnaziją baigęs, bet žygių niekaip negalintis pamiršti alumnas Titas, taigi nelikome be istorijų, kurios tradiciškai mus lydi kiekvieno žygio pradžioje. Greitai prabėgo pokalbių ir juoko lydimos pora valandų kelyje.
Atvykę į Guntauninkus, „Kertam kampą“ sodybą, .jau iš tolo pamatėme mums mojantį mokytoją Dalių ir dar kelis alumnus, atvykusius čia iš vakaro. Šis nostalgiškas momentas – net baigus MBG grįžti į mokytojo Pranculio žygius – akivaizdžiai rodo, kad jie – tikrai ypatingi ir kad jų kaskart verta laukti.
Pagaliau išsiruošėme į žygį: oras nuostabus, nuotaika puiki, kompanija fantastiška – ar gali būti geriau? Mūsų kelias vingiavo per laukus, miškus ir pievas. Pirmiausia sustojome prie Pirmojo pasaulinio karo bunkerio, paskui prie dar vieno – pasirodo, šiuose miškuose jų daugybė. Kai kam šių vietų lankymas – ne pirmas kartas, nes kiekvienais metais pirmasis žygis būna būtent čia: šis žygis – lyg įvadas į toliau mūsų laukiančius sunkumus. Žygiavome netuščiai: tie, kas pažįsta grybus, jų ieškojo ir rinko, o vakare jie gerai pagardino tradicinę keliautojų košę. Daugiausia grybų pavyko rasti vadovams Aurelijai ir Mindaugui (ačiū jiems – košė tapo dar skanesnė!). O žygio kelias nelengvas – per dilgėlynus, brūzgynus, šabakštynus… Pagaliau įveikėme visus -ynus. Žygiuojančius per kaimą vietiniai gyventojai mus pavaišino obuoliais. Juos nustebino, kad toks didelis būrys jaunų žmonių savo savaitgalius leidžia ne tūnodami namie, o žygiuodami gamtoje. Malonu buvo išgirsti.
Žygis baigėsi dar saulei nenusileidus (neįprastas dalykas, nes dažniausiai tenka panaudoti ciklopą ar prožektorių, kad nepasiklystume). Grįžus Dalius pradėjo ruošti vakarienę – išsvajotą košę. Net seilės pradeda burnoje kauptis prisiminus tą pasakišką skonį! Tradicinis riktelėjimas „Košė!“ – labai laukiama vakaro dalis. Paskui karštas kubilas, muzika, dainos ir kalbos, laužas, žvaigždės. Tokio gražaus dangaus niekada nebuvau mačiusi! Begalė žvaigždžių, Paukščių tako galaktika, skrendantys lėktuvai, palydovai… Pasitaikė proga ir krentant žvaigždėms spėjau net kelis norus sugalvoti.
Kai jau buvo visai tamsu, visi pavargę, bet laimingi išsiskirstė po palapines ir paskendo sapnų karalystėje…
Na, o dabar – dar apie savo mėgstamiausią visų žygių dalį – vakarus po žygių. Tada apima neapsakomas ir turbūt neaprašomas jausmas, kurį sunku perteikti, – absoliuti laimė, pilnatvė ir ramybė. Visuomet atrodo, kad į viską tuo metu žiūriu iš šono, lyg stebėtoja. Galvoje baigiasi triukšmas, ir manau, kad tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai apima būsena, jog esu čia ir dabar. Visiems linkiu šį jausmą patirti!
2 diena
Rytą mus pažadino kaimynų gaidžio giedojimas. Buvome priversti keltis, kad ir kaip tingėjome po vakarykščio „pasivaikščiojimo“. Mokytojas Pranculis pasitiko mus su šypsena ir garsia muzika. Beprotiškai skanūs pusryčiai – nežinia, ar dėl nuovargio, ar iš alkio.
Šiandien žygis žadėjo būti lengvesnis – toks ir buvo. Bet, aišku, be dilgėlių, neaiškių miško takelių, brūzgynų, pelkių, į kurias, manėme, įkris tikrai ne vienas ir ne du iš mūsų, be smilgų ligi galvos ir Daliaus pasakojimų apie apylinkes neapsiėjome. Bet, kaip sakoma, „Kuo blogiau, tuo geriau“. Tuo ir vadovavomės.
Oras nieko gero nežadėjo, o grįžtant užklupo liūtis. Peršlapę ir šiek tiek suirzę baigėme žygį. Gerai, kad ryte buvome įspėti nesipakuoti palapinių ir grįžę galėjome jose pasislėpti. Tačiau ne visi šio patarimo paklausė ir, sugalvoję, kad po žygio bus labai pavargę, palapines susidėjo ryte. Todėl, prasidėjus lietui, kai kam teko stovėti lauke, slėptis po kokiu krūmeliu, kai kam – ir draugo palapinėje.
Vis dėlto pati liūdniausia kelionės dalis – atriedantis autobusas. Supratome, kad žygis baigėsi, o pirmadienį vėl laukia mokykla.
Pirmokams šis žygis buvo pirmas, todėl kupinas netikėtumų ir labai įsimintinas. Labiausiai įstrigo pertraukėlės žygiavimo metu, kurios turėjo trukti 10 minučių, bet, Daliaus skaičiavimu, būdavo vos 5 minutės. Na, ir, aišku, negaliu nepaminėti laužo ir kubilo, kurie mus visus, nuo kojų nusivariusius, privertė šypsotis, pasidžiaugti akimirka ir suprasti, kaip gera būti gamtoje.
Po žygio supratau, kaip reikia vertinti šiltą maistą ir karštą vandenį, kurie tokiomis aplinkybėmis tampa tikra prabanga, bet jei kas paklaustų, ar kartočiau, atsakyčiau negalvodama: tikrai taip! Nuotraukos Daliaus.
