Julija Stankūnienė
Spalio 9 d. vakare visi dvidešimt keturi impizavų žygių keliautojai susitiko Upninkuose lyjant lietui. Netrukus pieva pavirto palapinių miestu, o laužo šviesa ir šiluma šildė besirenkančius aplink jį. Vieni kitų išsiilgę, besidžiaugiantys draugyste ir bendryste keliautojai trepsėjo aplink laužą, į kurį buvo sutarta nemesti jokių šiukšlių. Čia netrūko ir įvairiarūšių vaišių, pasidalijimų praėjusių kelionių patirtimi, būsimų žygių planavimo, naujų pažinčių bei gimtadienio sveikinimų (Marijos ir KK vado Daliaus!!!), šokių ratu bei gyvatėle aplink visą stovyklavietę. Žavi tai, kad čia kiekvienas gali būti taip, kaip jam norisi (gali būti bendrystėje, o gali ir krepšinį žiūrėti palapinėje, miegoti arba svajoti… kiekvienas gali tiesiog būti). Po labai linksmo vakaro atėjo viską apgaubianti naktis…
Rytas, apšviestas rudeninės saulės spindulių, žadėjo ilgus kilometrus link Perelozų, Čiobiškio urvo, parduotuvės ir kitos stovyklavietės prie Čiobiškio kelto. Taigi apie 9 val. visi draugiškai papusryčiavę, pasidaliję nakties įspūdžiais bei išklausę astrologinių prognozių kiekvienam, patraukėme link Perelozų. Kiekvienas savo tempu (nuo „ančių bėgikių“ iki „sraigių“), bendrystėje arba vienumoje, su sustojimais ir užkandžiais pasiekėme Perelozų Viešpaties Kryžiaus cerkvę, kur stabtelėjome pertraukai. Ši sentikių cerkvė yra unikalus medinės sakralinės architektūros paminklas, stūksantis išnykusioje Perelozų kaimo teritorijoje, Upninkų seniūnijoje, Jonavos rajone. Dabartinė medinė, dvibokštė cerkvė su akmeniniais pamatais pastatyta 1905 metais ant senesnių pamatų, pasižymi senoviniu stiliumi ir išskirtine puošyba. Šalia cerkvės, anapus Lietaukos upelio, išlikusios senosios XVIII a. Perelozų kaimo sentikių kapinės.
Paėję vos kelis šimtus metrų, priėjome Napoleono ąžuolą (Perelozų ąžuolą). Pasakojama legenda, kad po šiuo medžiu ilsėjosi iš Rusijos besitraukiantys prancūzų kariuomenės likučiai. Šiuo metu medis yra aptvertas apsaugine tvorele, kad būtų apsaugotos jo šaknys bei kamienas.
Toliau bekeliaudami priėjome Čiobiškio urvą. Tai yra valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Širvintų rajone, Stepanavos kaime, netoli Čiobiškio. Tai vienintelis urvas Lietuvoje, susiformavęs kvartero periodo smiltainyje. Urvo gylis siekia apie 9–10 metrų, o didžiausias aukštis pradžioje – 1,5 metro. Vėliau jis žemėja ir turi mažų šoninių landų.
Pabuvoję po žeme, pasiekėme vietinę parduotuvę atsargoms papildyti ir įvairiems poreikiams patenkinti. O iš ten su dainomis pasiekėme Čiobiškio kelto stovyklavietę, kur prie mūsų prisijungė dar 3 nauji impizavų žygių keliautojai – dviratininkai. Čia vėl išdygo palapinių miestas, laužavietėje spragsėjo ugnis, buvo ruošiamas „daugiakojis“ katilui pakabinti ir vakarienei virti, o pavėsinėje šurmuliavo gyvenimas. Kas vakarienei? Ogi grikiai su daržovėmis, mėsyte ir grybais (surinktais dienos žygio metu). Skonis neišpasakytas!!! Juk nemeluoju!!! Na ir, žinoma, kaip be priedų… O vėliau… vakaronė pagal poreikį arba saldus ir šiltas miegas palapinėje. Rytas išaušo drėgnas, bet šiltas, naujokai ruošė pusryčius ir kvietė lipti iš miegmaišių. Kas pusryčiams? Žinoma, kad grikiai! O apie 10 val., išklausę vado kalbos ir dienos prognozių, jau ėjome nuostabiais miško keliais link Budelių kraštovaizdžio draustinio, o akys ganėsi spalvotų lapų bei rudeninių kvapų pievose. Besiilsėdami sutikome moterį, nešiną krepšeliu su kaštonais. Ją užkalbinus paaiškėjo, kad ji yra netoliese esančio Lapelių kaimo privataus elnių bei danielių ūkio savininkė, kuri visus interesantus palydėjo link jo. Ir… o nuostaba!!! Šie gyvūnai ėda kaštonus!!! Pasigrožėję ir pašėrę, tęsėme savo žygį link galutinės stotelės – stovyklavietės netoli Balto kalno (Baltas kalnas bus aplankytas kitą sykį). Pailsėjus ir parsivarius automobilius, sekė šilti apsikabinimai, pažadai susitikti ir atsisveikinimai iki kito karto!!! Juk visos pabaigos – naujų pradžių pradžia.
P. S. Tai buvo mano pirmas grupinis bomžtūro žygis „Kertam kampą“ komandoje. Jaučiuosi dėkinga už atvertas duris, priėmimą ir bendrystę. Iki susitikimo!
